Jan. 24, 2024
Pokalbis apie amerikiečių dramaturgės Mirandos Rose Hall „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“ ir jos pagrindu režisieriaus Antano Obcarsko sukurtą to paties pavadinimo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Kuo ši amerikietės pjesė, kalbanti apie Antropoceną, pasirodė aktuali lietuvių teatro režisieriui?
Pjesės tekstas – lyg vadovėlis. Jame gausu faktinių duomenų, liudijančių apie pažeistą pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos, žūstančias rūšis. Tačiau kaip vadovėlį apie žmogui ir įvairioms gyvybės formoms gresiantį išnykimą paversti teatru? Pastarąją dilemą labai aiškiai apčiuopė britų dienraštyje „The Guardian“ išspausdintos spektaklio recenzijos autorė, savo teksto išvadinį sakinį suformuluodama taip: „...pjesėje matyti kaip sunku atskleisti diskusijas apie klimatą tiesioginiame kreipimesi [į publiką]. Galbūt šiuo atveju reikia mažiau argumentų, daugiau istorijos“. Kokius iššūkius režisieriui kelia pjesės tekstas, kuriame mažai istorijos, bet daug – mokslinių faktų?
Pjesė sumanyta kaip intensyvus vieno aktoriaus arba aktorės vidinis monologas akistatoje su pamatiniais egzistenciniais klausimais, mirties pavojumi ir auditorija. Tai – didžiulės koncentracijos ir vidinės jėgos reikalaujantis spektaklis. Kaip Miranda Rose Hall parašytą tekstą interpretuoja aktorius Gytis Ivanauskas?
Spektaklio scenografas Vitalis Čepkauskas dirbo vadovaudamasis tvaraus teatro metodika, o ji lėmė teko tam tikrus sprendimus, kuriuos išvys į teatro salę atėjęs žiūrovas. Kas yra „tvarus teatras“?
Amerikiečių rašytojas Kurt Vonnegut yra parašęs tokius žodžius: „Kaip turėtume elgtis šios Apokalipsės metu? Be abejo, turėtume būti nepaprastai malonūs vieni kitiems. Bet taip pat turėtume nustoti būti tokie rimti. Juokai labai padeda. Ir įsigykite šunį, jei jo dar neturite.“ Ši K.Vonnegut mintis primena pamatinę problemą – kaip kalbėti apie dramatiškus ir baisius dalykus, jog jie neskambėtų patetiškai?
Pokalbis su teatro režisieriumi Antanu Obcarsku.
Ved. Aurimas Švedas
(J. Elinsko nuotr.)
